Veiksmo scenų filmavimas: stabilizatorius ar trikojis? (Ir kada geriau rankinė kamera)
Veiksmo scenos žiūrovui turi būti aiškios. Galima turėti puikią choreografiją, gerus aktorius ir įdomią aplinką, bet jei kadras „išplaukia“, dreba be logikos arba nuolat praranda orientyrą, žiūrovas nustoja suprasti, kas vyksta, ir emocija dingsta. Kitaip tariant, veiksmas ekrane nėra vien judėjimas – tai informacija, kurią kamera turi perduoti tvarkingai.
Todėl įrankio pasirinkimas – stabilizatorius, trikojis ar rankinė kamera – nėra techninė smulkmena. Tai sprendimas, kuris nulemia, ar scena bus dinamiška ir aiški, ar tiesiog chaotiška. Ir taip: veiksmo scenoms svarbiausia, kad judesys būtų skaitomas – kartais geriau stabilizuotas rankinis filmavimas nei „plaukiojantis“ stabilizatorius, kuris atrodo gražiai, bet paslepia įtampą.
Šiame straipsnyje aptarsiu, kada kuris sprendimas geriausias, kokias klaidas dažniausiai daro pradedantieji ir kaip su minimaliu biudžetu pasiekti „kino“ rezultatą.
Pirmas principas: veiksmo scena turi turėti geografiją
Prieš kalbant apie įrangą, svarbiausia suprasti vieną dalyką: žiūrovas turi žinoti, kur yra veikėjai, kur yra grėsmė ir kur juda kamera. Tai vadinama scenos „geografija“. Jei geografija aiški, net ir šiek tiek drebančiu kadru žiūrovas jaus įtampą. Jei geografija neaiški, net tobulai stabilus vaizdas bus beprasmis.
Praktiškai tai reiškia, kad veiksmo scenai reikia:
- bent vieno plataus kadro, kuris parodo erdvę;
- kelių aiškių orientyrų (durys, laiptai, automobilis, koridorius);
- judėjimo krypties (kas vejasi ką, iš kur į kur).
Kai šita bazė tvarkinga, įranga tampa įrankiu, o ne „gelbėjimosi ratu“.
Trikojis: kada jis yra geriausias pasirinkimas
Trikojis daugeliui asocijuojasi su statišku filmavimu, bet veiksme jis dažnai yra slaptas ginklas. Kodėl? Nes jis suteikia stabilų, aiškų kadrą, iš kurio žiūrovas supranta situaciją. Veiksmas dažnai turi prasidėti aiškumu, o tik paskui pereiti į chaosą.
Trikojis ypač tinka:
- „įvadiniams“ kadrams, kurie parodo erdvę ir veikėjų padėtį;
- momentams, kai reikia pabrėžti tikslumą (pavyzdžiui, taikymasis, sprendimas, sustingimas prieš šuolį);
- dialogui veiksmo viduryje, kai svarbi informacija (kas ką suplanavo, ką pamatė);
- scenoms, kuriose vyksta greitas judėjimas kadre, bet kamera turi likti ramybėje (pavyzdžiui, bėgimas per kadrą).
Prieš pateikiant svarbų patarimą, verta pasakyti: net jei filmuoji tik telefonu, trikojis (ar bent stabilus atramos taškas) dažnai duoda didesnį „kino“ įspūdį nei bet koks brangus stabilizatorius.
Svarbus patarimas: naudok trikojį kaip „inkarą“. Leisk žiūrovui susiorientuoti, o tada pereik prie judančių kadrų.
Stabilizatorius (gimbalas): kada jis iš tikrųjų padeda
Stabilizatorius labai vilioja, nes suteikia sklandų judesį. Tačiau problema ta, kad per sklandus judesys veiksmo scenoje gali nužudyti įtampą. Žiūrovas pasąmoningai jaučia: „kamera saugi“. O veiksmas dažnai reikalauja, kad kamera atrodytų „kartu su veikėju“ ir šiek tiek rizikinga.
Stabilizatorius geriausiai tinka:
- sekimo kadrams, kai veikėjas juda erdve ir norite parodyti kelionę (koridorius, laiptai, gatvė);
- situacijoms, kai svarbi aplinka ir norite ją atskleisti (pavyzdžiui, įėjimas į vietą, kur tuoj prasidės konfliktas);
- ilgesniems kadrams, kuriuose nėra labai staigių krypties pokyčių;
- scenoms, kuriose norite „nesimatančios“ kameros, t. y. kad žiūrovas pasinertų į erdvę.
Prieš ir po gimbalo naudojimo verta įsidėmėti vieną dalyką: stabilizatorius gražus tik tada, kai operatorius juda taisyklingai. Jei bėgsi ir bandysi „išlaikyti gražų kadrą“, gausi plaukiojantį, netikslų vaizdą, kuris atrodo tarsi iš atrakciono.
Rankinė kamera: kada ji geresnė už stabilizatorių
Rankinė kamera (kai filmuoji laikydamas kamerą rankose, gal su papildoma atrama ar diržu) veiksmo scenose dažnai yra pati natūraliausia. Ji leidžia sukurti „čia ir dabar“ pojūtį, o lengvas drebėjimas gali tapti privalumu, jei jis kontroliuojamas.
Rankinė kamera ypač tinka:
- kovos scenoms artimuose planuose, kai reikia jausti smūgio energiją;
- bėgimui, persekiojimui, chaosui, kai norite „dokumentinio“ tikrumo;
- situacijoms, kai veikėjas yra išsigandęs ar sutrikęs – kamera gali sekti jo būseną;
- momentams, kai norite sukurti įtampą per nestabilumą.
Svarbiausia – kontroliuoti drebėjimą. Nekontroliuojamas drebulys yra ne „stilius“, o klaida. Kontroliuojamas drebulys yra ritmas.
Prieš pateikiant praktinius triukus, dar kartą pabrėžiu įterpimo esmę: veiksmo scenoms svarbiausia, kad judesys būtų skaitomas – kartais geriau stabilizuotas rankinis filmavimas nei „plaukiojantis“ stabilizatorius. Žiūrovas turi matyti, kas kam ką daro, o ne tik jausti, kad „kažkas vyksta“.
Kaip padaryti rankinį filmavimą stabilų, bet gyvą
Čia yra konkretūs sprendimai, kurie veikia be didelių investicijų. Prieš sąrašą svarbu: tikslas nėra padaryti „sterilų“ kadrą. Tikslas – kad drebėjimas netrukdytų informacijai.
- Laikyk alkūnes arčiau kūno. Tai automatiškai sumažina drebėjimą.
- Naudok „trijų taškų atramą“: dvi rankos + kamera priglausta prie kūno.
- Judėk „minkštais keliais“: ne žingsniuok kietai, o tarsi slysk.
- Jei turi diržą, įtempk jį – diržas tampa papildoma atrama.
- Artimi planai toleruoja daugiau judesio nei platūs. Todėl kovos scenose artimi kadrai dažnai atrodo geriau.
- Daryk trumpesnius kadrus: rankinis filmavimas gražiau atrodo, kai kadras trunka 2–5 sekundes, o ne 20.
Po šių punktų verta prisiminti: veiksmo scenose montažas yra tavo draugas. Nereikia vieno ilgo „herojiško“ kadro, jei jis tik parodys technines problemas.
Kaip pasirinkti teisingai: paprastas sprendimo modelis
Kad nereikėtų spėlioti, siūlau paprastą modelį. Prieš sąrašą: čia ne taisyklės „visada“, o greitas orientyras.
- Jei reikia aiškumo ir orientacijos – pradėk nuo trikojo.
- Jei reikia sklandaus sekimo ir erdvės pojūčio – rinkis stabilizatorių.
- Jei reikia energijos, artumo ir „čia pat“ įtampos – rinkis rankinę kamerą.
Po šio modelio dažniausiai paaiškėja, kad vienai scenai reikia ne vieno sprendimo. Geriausios veiksmo scenos dažnai kombinuoja: trikojis (geografijai), stabilizatorius (sekimui), rankinė kamera (smūgiui ir chaosui).
Dažniausios klaidos, kurios sugadina veiksmo filmavimą
Prieš pabaigą verta paminėti klaidas, nes jos kartojasi beveik visada.
- Vien tik stabilizatorius visai scenai: gaunasi „gražu“, bet be įtampos.
- Per daug drebulio be ritmo: žiūrovas nebesupranta veiksmų.
- Nėra plataus kadro: žiūrovas nežino, kur esame.
- Per greitas montažas be logikos: atrodo chaotiškai, bet ne įtemptai.
- Per arti filmuojama be kontrolės: kamera „praryja“ veiksmą.
Po šių klaidų sąrašo geriausias patarimas paprastas: pirma aiškumas, paskui stilius.
Pabaigai
Trikojis, stabilizatorius ir rankinė kamera nėra „geriau“ ar „blogiau“. Jie yra skirtingi kalbos būdai. Veiksmo scena turi būti suprantama, todėl pradėk nuo geografijos ir aiškių kadrų, o tik tada pridėk judesį ir energiją. Stabilizatorius puikiai tinka sekimui, trikojis – orientacijai, o rankinė kamera – įtampai ir artumui.